Branginkite laiką, „nes dienos yra piktos.“ Taip glaustai pasakyta…
Dienos apgaulingos, gyvenimas trumpas, todėl tai reikia prisiminti, tai reikia jausti visa širdimi ir suprasti, koks vertingas tas laikas, kuris mums skirtas.
Kai kurie žmonės mano, jog galvoti apie laiko bėgsmą - tolygu galvoti apie tai, kas liūdna, kas kelia nykias ir niūrias mintis. Tačiau yra visai kitaip. Priešingai, sulig kiekviena minute laikas priartina mus prie amžinybės, kiekvieną minutę jis mūsų klausia: „Ką tu padarei vardan jos?“ Juk mes svečiai šioje žemėje.
Mes svečiai - trumpam, labai trumpam laikui; išėję iš paslapties ir grįžtantys į paslaptį. Tačiau Viešpats atskleidžia mums, kad šis trumpas gyvenimas yra mums nepaprastai reikšmingas, nes jis yra amžinybės mokykla, čia mūsų siela, mūsų asmenybė, mūsų sąžinė - visa, kas mumyse yra dieviško, čia auga ir bręsta.
Ir kaip baisu žmogui, kuris iššvaistė savo laiką, išeikvojo jį aibėms niekučių, menkiems, apgailėtiniems dalykams. Jis atsigręžia, ir pasirodo - gyvenimas jau praėjo, iššvaistytas menkiems rūpesčiams, tuščiai, bevaisei plepalynei, kažkokiems reikalams, apie kuriuos gal net nevertėjo galvoti.
Laikas praeina. Laiko negalima pasukti atgal nė vienai sekundei, todėl apaštalas ir maldauja mūsų: „Branginkite laiką, neeikvokite jo tuščiai, nepraleiskite jo tuščiažodžiaudami, dykaduoniaudami. Prisiminkite, jog kiekviena minutė brangi, už kiekvieną valandą žmogus gali sumokėti amžinu gyvenimų“.
Kai mes galvojame apie tai, keičiasi požiūris į gyvenimą, į savo pareigą, į savo darbus, - į viską, kas mus supa. Mes daromės taupūs žinodami, kad ryt poryt mes galime būti pakviesti atsiskaityti.
Įsivaizduokime, kad dabar, šiandien visi turime žūti. Pusė iš mūsų palaužti sunkių ligų jau artėja prie gyvenimo saulėlydžio. Kiti taip pat gali beregint, akimirksniu numirti. Dar sykį kartoju: tai nėra akstinas liūdėti - tai mintys apie teisingą gyvenimą, apie atsakomybę - ką mes išsinešime ir kokie atrodysime, ką mes spėjome ir įstengėme nuveikti šiame gyvenime iš to, ko reikalavo mūsų sąžinė, mūsų pareiga.
Koks nuostabus darosi gyvenimas, kai jauti atsakomybę, koks jis tampa imlus! Mintis, jog mūsų ateis, turi suteikti mums žvalumo, stiprybės, turi neleisti mums suglebti, pulti į neviltį, abejingumą, smulkmeniškumą, menkystę. Štai kodėl senovėje žmonės buvo pratę laikyti žmogaus kaukolę namuose, kad ji primintų mirtį, ir netgi su užrašu „Memento mori“ - „Prisimink mirtį“. Prisimink tam, kad gyventum teisingai, kad gyventum susikaupęs, gyventum protu, meile, darbu, suprasdamas, kad mums tai duota trumpam.
Kiek aplink mėtosi akmenų! Milijonai, milijardai, mes mindom juos praeidami - nepastebime. O auksas randamas mažais trupinėliais. Ir vienas gramas kainuoja daug pinigų,- todėl, kad jo mažai. Tai štai laikas - kaip auksas - brangus.
Todėl tegu kiekvienas iš jūsų laikosi tvirtos taisyklės - branginti laiką. Jeigu dirbi - dirbk, jeigu meldiesi - melskis, jeigu ilsiesi - ilsėkis. Bet nieko nedera daryti be nuovokos, netvarkingai. Yra baisūs žodžiai: „Užmušti laiką“. Teisingi žodžiai, bet baisūs. Todėl, kad laikas - tai mūsų gyvenimas. Ir jeigu mes „užmušame“, tuščiai eikvojame laiką, mes „užmušame“ savo pačių gyvenimą. Pasitikrinkite, pagalvokite apie tai, pasistenkite, kad niekas nepraeitų veltui, tuščiai, nenaudingai, nemokšiškai.
Ir galiausiai: kai apaštalas mums sako - tausokite laiką, nes „dienos yra piktos“ tai mus moko skirti, kas gyvenime reikšmingiausia, svarbiausia, o kas ne taip svarbu.
Svarbiausia - tai, kas daro mus žmonėmis. Svarbiausia - tai, ką pasiimsime su savimi anapus, tie bruožai, kurie liks, kai mes sukriošime, susensime, sunyksime - mirtingi kūnu, bet amžini siela. Svarbiausia - tai, ką kiekvienas iš mūsų kaip brangenybę sukaups šiame gyvenime. Visa kita tik tarnauja tam. Mes maitinamės, rengiamės, dirbame, kad palaikytume savo gyvastį, o tai reikalinga tam, kad stiprėtų mūsų dvasia, nes jeigu tokio tikslo neturime, kuo gi mes skiriamės nuo bet kurio žvėries ar medžio, kuris taip pat minta, auga ir dauginasi?
Tad tausokime laiką - ir savo sielai, ir savo gyvenimui - ir vertinkime jį kaip didžią Dievo dovaną. Aš pažįstu kelis žmones, kurie mirtinai sirgo ir Viešpats suteikė jiems laiko. Kaip jie brangino jį, kaip dėkojo Dievui, kad jiems duota metai, dveji, nežinia kiek. Štai tada jie ir pajuto, kaip jo reikia - laiko.
Tai kam gi mums su jumis laukti kažkokių mirtinų pavojų ar ligų, verčiau jau šiandien įsiklausykime į apaštalo žodžius - „tausokite laiką, „nes dienos yra piktos“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą