Mylimas

Svarbiausia žinoti, ne už ką esi mylimas, o kaip mylimas. Laimingas tas, kuris gali būti mylimas bet kokiais sumetimais.

Ž.Sand

Laimė - tai drugelis

Laimė - tai drugelis:

gaudydamas niekaip jo nesugausi, bet jeigu ramiai sėdėsi,

Jis galbūt nutūps tau ant peties.

Nathaniel Hawthorne (1804 - 1864)

Mokėti kalbėti - didelė dovana

Du ledo luitai

Kartą gyveno du ledokšniai. Susidarė jie gilią žiemą giraitėje, kalno atšlaitės oloje, tarp įvairiausių kelmų, šakų ir uolų.
Tačiau vienas kitam jie buvo pabrėžtinai abejingi ir jų bendravimas dvelkė šalčiu. Keletas „laba diena“ ir keletas „labas vakaras“. Ir daugiau nieko. Jiedviem taip ir nepavyko nors kiek „pralaužti tarpusavio ledų“.
Kiekvienas sau mąstė: „Galėtų jis prie manęs prieiti.“ Bet ledo luitai patys sau vieni negalėjo nei prieiti, nei nueiti.
Niekas taip ir nepasikeitė, ir ledo luitai dar labiau užsisklendė savyje.
Toje pačioje oloje gyveno barsukas. Vieną dieną jis neiškentė:
– Kaip gaila, kad turite čia tūnoti. Tokia nuostabi saulėta dienelė!
Ledo luitai skausmingai sutraškėjo. Nuo pat vaikystės žinojo, kokia pavojinga jiems saulė. Tačiau visų nuostabai vienas iš luitų paklausė:
– Kokia ji – saulė?
– Nuostabi… Tai… gyvenimas, – atsakė sumišęs barsukas.
– Ar negalėtum praardyti skylės urvo viršuje… Norėčiau pamatyti saulę… – atsiliepė ir antrasis luitas.
Barsukui nereikėjo to kartoti. Tučtuojau tarp šaknų jis praardė plyšį, ir šilta švelni saulės šviesa auksine banga užliejo urvą.
Po kelių mėnesių, vidurdienį, saulei įšildžius orą, vienas ledo luitas pastebėjo, kad pradeda po truputį lydytis ir tirpti virsdamas skaidriu balokšniu. Dabar jis jautėsi kitaip ir jau nebebuvo tas pats ledo luitas kaip anksčiau. Lygiai tokį pat nuostabų atradimą išgyveno ir antrasis. Diena po dienos iš ledo luitų tekėjo vandens srovelės, plūsdamos prie olos angos, kur pamažu telkėsi krištolinis ežerėlis, atspindintis dangaus žydrynę.
Ledo luitai dar tebejuto savo šaltumą, lygiai kaip ir savo trapumą, vienišumą, nerimą bei nepasitikėjimą. Tačiau jie suprato, kad yra panašūs ir vienas kitam reikalingi.
Prie ežerėlio numalšinti troškulio atskrido du dagiliukai, vieversys, dūzgė vabzdžiai, maudėsi pūstauodegė voverė, ir du ledo luitai, regėdami kitų laimę, suprato turį širdį.
Kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasisveikinimo. Glamonės. Šypsenos. Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingi. Tai kodėl mes to nedarome?

Bruno Ferrero

Neklausk vėjo

Neklausk vėjo, kodėl tave atnešė čia, kur esi. Net jei patekai tarp cemento nuolaužų, išleisk šaknis ir gyvenk. Kažkam tu esi žinia.

Bruno Ferrero

Lėkštės

Vaza su aguonom

Nusprendžiau nors taip į namus sugražinti vasaros žiedus...

Tarpelis

Paminklinių akmenų graveris, nuleidęs ražiklį, atsipūtė:

-„Baigiau“.

Užsakovas atidžiai apžiūrėjo akmenį, savo tėvo nuotrauką ir dvi datas- 1916 ir 2000, kurias skyrė mažytis dviejų centimetrų tarpelis. Pakraipęs galvą tarė:

-Nežinau, kaip jums paaiškinti, bet šis tarpelis man atrodo per mažas. Matote, mano tėvo gyvenimas buvo ilgas, visavertis, turiningas. Norėčiau, kad čia atsispindėtų gausioje šeimoje prabėgusi jo vaikystė, žalumoje skendintis gimtasis kaimas su plačiomis galvijų ganyklomis, sunkūs žemės ūkio darbai, džiugesys nuėmus puikų derlių, rūpesčiai dėl vasaros audrų, sausros… Po to-karo metai, uniformos, išdavystės, sužeidimas, pabėgimas iš nelaisvės, susitikimas su mano motina… Gimstantys ir augantys vaikai, jų vedybos, vienas po kito pasaulį išvystantys vaikaičiai… Galiausiai giedra senatvė, liga, tai pat meilė, šiluma, neblėstanti energija, gyvenimo aistra, nuoširdus triūsas, nerimas, skausmai, džiaugsmai…

Graveris dėmesingai klausėsi. Po to paėmęs ražiklį ir plaktuką keturiais greitais judesiais beveik puse centimetro praplėtė tarpelį tarp gimimo ir mirties datos.

Atsigręžęs į žmogų paklausė:

-Ar dabar geriau?

Gyvenimas – ne tarpelis tarp dviejų datų…

Bruno Ferrero

Gydomasis muzikos poveikis. Ką gydo muzika

Grigališkajame chorale panaudojami natūralūs kvėpavimo pratimai, kurie sukuria laisvos erdvės pojūtį. Jis labai tinka ramioms studijoms ir įtampai sumažinti.

Lėtesnė baroko muzika (Bacho, Handelio, Vivaldi, Corelli) suteikia tvirtumo, tvarkos, numatymo ir saugumo jausmą, darbui ir mokymuisi sukuria protiškai skatinančią aplinką.

Klasikinė muzika (Haidno ir Mozarto) pasižymi aiškumu, elegancija ir skaidrumu. Ji padidina dėmesingumą ir pagerina atmintį bei erdvinį suvokimą.

Romantinė muzika (Schuberto, Schumanno, Tchaikoysky, Chopino ir Liszto) pabrėžia išraišką ir jausmą, dažnai įterpia individualizmo, nacionalizmo ir misticizmo temas. Ši muzika labiausiai tinka simpatijai, užuojautai ir meilei sužadinti.

Impresionistinė muzika (Debussy, Faure ir Ravelio) pagrįsta laisvai tekančiomis muzikinėmis nuotaikomis ir įspūdžiais. Ji sukelia svajingus vaizdinius. Ketvirtis valandos į dienos sapną panašios muzikos, po kurios keletui minučių išsitiesite, atpalaiduos jūsų kūrybinius impulsus ir atgamins sąsajas su pasąmone.

Džiazas, bliuzas, diksilendas, soulas, kalipsas, regis, ir kitos muzikos šokio formos, atėjusios iš išraiškingo Afrikos paveldo, gali pakylėti ir įkvėpti, sukelti didelį džiugesį ir liūdesį, perteikti sąmojį ir ironiją, apskritai sutvirtinti mūsų žmoniškumą.

Salsa, rumba, maranga, makarena ir kitos pietų Amerikos muzikos rūšys yra gyvo ritmo ir metro, kuris širdį verčia greičiau plakti, visą kūną judėti ir daugiau prakaituoti. Tačiau samba pasižymi reta galia pojūčius sužadinti ir sušvelninti tuo pačiu metu.

Bigbendas, popmuzika ir populiariausių dainų keturiasdešimtukas, taip pat kantri muzika skatina lengvus ir vidutinius judesius, emocijas ir gerą savijautą.

Roko muzika – tokių muzikantų ir grupių kaip Elvis Presley, ,,The Rolling Stones” arba Michaelas Jacksonas – sukelia aistras, skatina veikti, panaikina įtampą, slopina skausmą ir sumažina kitų nemalonių bei ausį rėžiančių ambiento garsų poveikį. Taip pat ji gali sukelti įtampą, nedarną, stresą ir skausmą kūne, kada nesame nusiteikę energingai linksmintis.
Ambiento elgsenos ir Naujojo amžiaus muzika, kurioje nevyrauja ritminis pradas (pavyzdžiui, Steveno Halperno arba Briano Eno), suteikia ištęstą laiko suvokimą ir praplečia erdvės pojūtį, sukelia būdravimo ilsintis būseną.
Sunkusis metalas, pankrokas, repas, hiphopas ir grandžas gali sujaudrinti nervų sistemą, ir tai veda į aktyvią elgseną bei saviraišką. Ji taip pat gali būti ženklas kitiems (ypač suaugusiesiems, gyvenantiems tame pačiame name su muzika grasančiais paaugliais) apie jaunosios kartos vidinės sumaišties ir poreikio atsipalaiduoti gilumą ir stiprumą.

Religinė ir sakralinė muzika, taip pat šamanų būgnų ritmai, bažnytiniai himnai, evangelikų muzika bei spiričiueliai gali mus nuleisti ant žemės, sukelti gilios ramybės ir dvasinės suvokties būseną. Taip pat ji nepaprastai padeda atsiriboti ir įveikti skausmą.

Iš knygos „Mocarto muzikos poveikis“

Akimirkos iš Botanikos sodo 2009m.

Nepakartojamas gėlių grožis ir trapumas....

Dovanojimo ironija

Jei norėtum kaimynui padovanoti dvylika apelsinų, pirmiausia reikėtų juos turėti. Jei norėtum atsidėkoti tėvams už rūpestį auginant tave ir padovanoti naują automobilį, pirmiausia reikėtų turėti lėšų jį įsigyti. Taip pat ir su meile: negali duoti meilės kitam, jei nejauti jos sau. Neįmanoma gerbti kitų, jei negerbi savęs. Neįmanoma skleisti laimės, jei jautiesi nelaimingas. Tu gali duoti tik tai, ką pats turi. Taigi visa, ką skleidi ir atiduoti kitiems, yra tavo asmeninis inventorius. Jei atiduoti neapykantą, tai reiškia, jog esi sukaupęs nemažai neapykantos savyje. Jei skleidi liūdesį, vadinasi, esi sukaupęs pakankamas liūdesio atsargas ir gali jomis dalytis. Kai kažkas sako mums nemalonius dalykus ar kritikuoja, iš mūsų išeina tai, kas yra mumyse. Jei tai sukelia pyktį, pagiežą, neapykantą, depresiją ar erzina mus, tai todėl, kad visa tai glūdi mumyse. Dovanojimo ironija: negali duoti to, ko neturi, nes visada duodi tai, ką turi.

Wayne W. Dyer

Jei norite jaustis laimingu...

Ar Jus pernelyg slegia dienos rūpesčiai ir nebesugebate džiaugtis gražiais dalykais, kurie Jums nutinka kasdien ir juos tiesiog užgožia įvairūs sunkumai? Tuomet pasinaudokite patarimais :

1. Nutildykite savo vidinį niurgzlį.

Išmokite būti sau bei savo veiksmams kiek įmanoma mažiau kritiška ir pradėkite vertinti savo daromus darbus gerai, net jei tai yra maži darbai. Kartais Jums derėtų tiesiog nepastebėti abejonių, kurios Jus kankina ir imti pasitikėti savimi visu šimtu procentų. Išsikelkite sau realius tikslus bei lūkesčius ir nesistenkite siekti tikslo bet kokia kaina, jei tai per daug Jus vargina ir daro nelaiminga.

2. Skirkite laiko sau.

Esant kasdieniam pašėlusiam tempui, nuolat skundžiamės, kad mums trūksta laiko, bet tai nėra visiška tiesa. Teisingas atsakymas slypi organizuotume ir prioritetų išdėstyme. Pagalvokite apie veiklą, kuriai noriai skirtumėte vieną ar dvi valandas ir skirkite šį laiką piešimui, mezgimui, jogai, bėgiojimui, filmams ar pokalbiams su draugais. Svarbiausia yra tai, kad Jūs suprastumėte, kad reikia skirti laiko tiktai sau, net jei dėl to turite kažko atsisakyti. Jei tik Jūsų naujasis hobis suteikia Jums džiaugsmo, būsite daug labiau atsipalaidavusi, savim patenkinta ir Jūsų darbas bus efektyvesnis taip pat ir kitose srityse.

3. Sutrumpinkite norų sąrašą.

Ar Jūs esate iš tų žmonių, kurie sudarinėja kilometrinius norų sąrašus – naujas automobilis, naujas kilimas svetainėje, nauja virtuvės įranga, modernus sportinis dviratis, butas senamiestyje? Toks norų kiekis vienu metu tik sukelia stresą ir nepasitenkinimą, nes mes vis dar jų neišpildėme. Išmokite džiaugtis tuo, ką turite (net jeigu virtuvei nepakenktų remontas, o automobilis užvedamas nuolat „kosėja“) ir išsikelkite sau gerai apgalvotus ir realius tikslus. Vaikymasis materialinių vertybių yra tarsi sniego gniūžtė riedanti nuo kalno – ji vis didėja ir didėja. Nepaisant visko, nėra nieko geriau, nei retkarčiais leisti sau pasvajoti, bet tai turėtų ir likti svajonėmis.

4. Prisiimkite atsakomybę už savo veiksmus.

Tik jei jaučiate atsakomybę už tai, ką padarėte, pajusite kontrolės ir tvarkos jausmą savo gyvenime. Nekaltinkite tamsiųjų jėgų už nesėkmes, bet išmokite galvoti apie tai ką darote blogai ir ką galėtumėte pakeisti.

5. Nepavydėkite kitiems sėkmės.

Pavydas yra labai neigiamas jausmas ir sukelia nepasitenkinimą, o tai yra tikroji juodoji skylė, kuri susiurbia visą Jūsų energiją ir džiaugsmą, todėl privalote išmokti atleisti, pamiršti ir neapsunkinti savęs nesvarbiais dalykais.

6. Ar esate pasiruošusi pasikeitimams?

Kasdienė veikla ir pareigos dažniausiai sukelia nuovargį ir nepasitenkinimą. Šie jausmai gali būti įveikti atlikus keletą mažų permainų. Jums visiškai nereikia persikelti gyventi į kitą miestą ar kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą. Gyvenimą Jums praskaidrinti gali ir kiekviena maža detalė. Galite pradėti nuo baldų perstatymo svetainėje lietingą šeštadienio popietę arba popierių kalno tvarkymo savo kabinete. Kūrybingesni žmonės galėtų pagalvoti: „kodėl gi nenudažius sienos svetainėje oranžine spalva?“. Spalvų terapija praskaidrins Jums nuotaiką, o oranžinė spalva suteiks energijos ir džiaugsmo Jūsų namams. Jei nesate pasiruošusi didelėms permainoms, papuoškite kambarį laukinių gėlių puokšte, taip pat puikiai tiks lelijos, gerberos ar kamelijos. Gaivus gėlių kvapas nuramins Jus ir suteiks džiaugsmo.

7. Nuolat kuo nors džiaukitės.

Tegul Jūsų dieną praskaidrina smulkmenos –išmokite džiaugtis nereikšmingais dalykais, kurie kartais atrodo visai įprasti. Išmokite gėrėtis saulėlydžiu, patirti džiaugsmą šokant pievoje pučiant gaiviam vasaros vėjeliui, jausti šilto pavasariško lietaus gaivą, nustebti maloniu aptarnavimu parduotuvėje... Būkite ta, kuri skleidžia žmonėms teigiamą energiją ir praskaidrina jų dieną draugiška šypsena!vėjeliui, jausti šilto pavasariško lietaus gaivą, nustebti maloniu aptarnavimu parduotuvėje... Būkite ta, kuri skleidžia žmonėms teigiamą energiją ir praskaidrina jų dieną draugiška šypsena! http://www.doemeo.lt/

*****************************************

Išmeskim laikrodžius per langą…

Atsipalaiduokim. Išmokim stebėti sraiges. Sodinkim neįmanomus sodus. Pasikvieskim ką nors pavojingą išgerti arbatos.

Pasigaminkim daug mažų ženklų, kurie skelbia “TAIP” ir išklijuokim juos savo namuose.

Padarykim laisvę ir netikrumą savo draugais. Svajokim. Verkim per filmus. Supkimės ant sūpuoklių mėnesienoje taip aukštai, kaip galime.

Nebūkime “atsakingais”. Viską darykime iš meilės. Dažnai snūstelkim. Dovanokim pinigus.

Darykim tai dabar! Tikėkim magija. Daug juokimės. Švęskim kiekvieną puikią akimirką.

Maudykimės mėnulio šviesoje. Turėkim beprotiškų fantazijų ir sapnų. Ir tobulą ramybę.

Pieškim ant sienų. Kasdien skaitykim. Įsivaizduokim, kad esam burtininkais. Kikenkim su vaikais. Klausykim senų žmonių.

Atsiverkim aukščiui. Nerkim gilyn. Būkim laisvais. Laiminkim save. Išvarykim baimę. Žaiskim su viskuo.

Rūpinkimės vaiku, esančiu savyje. Žinokim, kad esam nekalti.

Statykim palapines iš lovatiesių. Sušlapkim lietuje. Rašykim meilės laiškus…

Juk ir išmetus laikrodžius, laikas skuba, bėga...

Meilė žydi...

Meilė yra laisvės gėlė. Jeigu bandysite ją pagrobti ir išlaikyti, ji, be abejo, nuvys kaip ir bet kokia gėlė, nupjauta ir pamerkta į vazą, ar bet koks drugelis, pagautas ir prismeigtas prie lentos.

Persekiotojai meilės niekada nepagaus.

Meilė žydi tik tada, kai nieko nereikalaujama.

Meilė vysta, kai su kuo nors lyginama.

Meilė negali būti laikoma ir saugoma kaip piniginis indėlis banko sąskaitoje, numatant jį ateityje atsiimti. Jokia draudimo kompanija nesudarys su jumis sutarties meilei apdrausti.

DŽANETA REINVOTER

Ištvermė

Amerikos milijonierius žavėjosi vieno Oksfordo sodininko pievele.

- Jūsų pievelė nuostabi. Aš labai norėčiau turėti tokią pievelę Čikagoje. Ar negalėtumėt patarti, kaip ją įsirengti?

Senasis sodininkas šypsodamasis pažvelgė ir tarė:

- Pirmiausia jums reikės šiek tiek gerosios motulės žemės.

- Tai labai paprasta, - pasakė turtuolis. - Aš duosiu nurodymą tučtuojau atvežti porą šimtų tonų žemės.

- Be to, reikės geros vejos sėklos, - tęsė sodininkas.

- Žinoma,- tarė milijonierius,- liepsiu nupirkti.

- Tada jūs turėsite pasirūpinti, kad žemė būtų gerai išlyginta ir gausiai palaistyta,- aiškino sodininkas toliau. - Kai sėklos sudygs, reikės suvoluoti, po to veją nukirpti. Tada visą pavasarį ir vasarą reikės voluoti ir kirpti, be to, ravėti piktžoles. Dirvožemį reikės išpurenti ir vėl voluoti, o tada vėl pjauti. Ir taip visą laiką.

- O kiek laiko reikės taip daryti : kirpti, purenti ir voluoti? - paklausė amerikietis.

- Na, jei tikrai norite turėti pirmarūšę pievelę, dviejų šimtų metų turėtų pakakti.

Atverkite langus!

"Vieno žmogaus sieloje nuolatos tvyrojo juodi debesys. Jis nemokėjo patikėti gerumu. Ypač netikėjo Dievo gerumu ir meile. Sykį besibastydamas po kalvas, juosiančias jo miestelį, ir kaip visuomet kankinamas slogių abejonių sutiko piemenį. Piemuo buvo geraširdis žmogus šviesiu žvilgsniu. Pastebėjęs, kad nepažįstamojo veidą ženklina neviltis, paklausė: - Kas tau taip kelia nerimą, bičiuli? - Jaučiuosi visiškai vienas. - Aš irgi esu vienas, bet neliūdžiu. - Gal dėl to, kad tau palaiko draugiją Dievas… - Atspėjai. - O man Dievas nepalaiko draugijos. Aš nesugebu tikėti Jo meile. Kaip galima mylėti visus žmones aliai vieno? Kaip Jis galėtų mylėti mane? - Matai ten apačioje mūsų miestą? - ištiesė ranką piemuo. - Matai kiekvieną namą? Matai kiekvieno namo langus? - Aišku, matau. - Tad nusiminti neverta. Saulė yra viena, bet per visą dieną ji pabučiuoja kiekvieną miestelio langą, net patį mažiausią ir slapčiausią. Galbūt tu praradai viltį todėl, kad laikai savo langą uždarytą."

Išmintis

Nėra pasauly daikto už vandenį švelnesnio ir minkštesnio. Tačiau, kai puolamas stiprus ir kietas, negali niekas vandens palenkti, ir taip yra todėl, kad dar neatsirado tokio, kuris galėtų pasikeisti vietomis su juo. Silpnas įveikia stiprų, švelnus įveikia tvirtą, - pasaulyje nėra tokių, kurie dalyko šito nežinotų; ir tokių nėra, kurie gyventų pagal jį.

LAO TZU TAO TE CHING

A.Menis "Branginkite laika"

Branginkite laiką, „nes dienos yra piktos.“ Taip glaustai pasakyta…

Dienos apgaulingos, gyvenimas trumpas, todėl tai reikia prisiminti, tai reikia jausti visa širdimi ir suprasti, koks vertingas tas laikas, kuris mums skirtas.

Kai kurie žmonės mano, jog galvoti apie laiko bėgsmą - tolygu galvoti apie tai, kas liūdna, kas kelia nykias ir niūrias mintis. Tačiau yra visai kitaip. Priešingai, sulig kiekviena minute laikas priartina mus prie amžinybės, kiekvieną minutę jis mūsų klausia: „Ką tu padarei vardan jos?“ Juk mes svečiai šioje žemėje.

Mes svečiai - trumpam, labai trumpam laikui; išėję iš paslapties ir grįžtantys į paslaptį. Tačiau Viešpats atskleidžia mums, kad šis trumpas gyvenimas yra mums nepaprastai reikšmingas, nes jis yra amžinybės mokykla, čia mūsų siela, mūsų asmenybė, mūsų sąžinė - visa, kas mumyse yra dieviško, čia auga ir bręsta.

Ir kaip baisu žmogui, kuris iššvaistė savo laiką, išeikvojo jį aibėms niekučių, menkiems, apgailėtiniems dalykams. Jis atsigręžia, ir pasirodo - gyvenimas jau praėjo, iššvaistytas menkiems rūpesčiams, tuščiai, bevaisei plepalynei, kažkokiems reikalams, apie kuriuos gal net nevertėjo galvoti.

Laikas praeina. Laiko negalima pasukti atgal nė vienai sekundei, todėl apaštalas ir maldauja mūsų: „Branginkite laiką, neeikvokite jo tuščiai, nepraleiskite jo tuščiažodžiaudami, dykaduoniaudami. Prisiminkite, jog kiekviena minutė brangi, už kiekvieną valandą žmogus gali sumokėti amžinu gyvenimų“.

Kai mes galvojame apie tai, keičiasi požiūris į gyvenimą, į savo pareigą, į savo darbus, - į viską, kas mus supa. Mes daromės taupūs žinodami, kad ryt poryt mes galime būti pakviesti atsiskaityti.

Įsivaizduokime, kad dabar, šiandien visi turime žūti. Pusė iš mūsų palaužti sunkių ligų jau artėja prie gyvenimo saulėlydžio. Kiti taip pat gali beregint, akimirksniu numirti. Dar sykį kartoju: tai nėra akstinas liūdėti - tai mintys apie teisingą gyvenimą, apie atsakomybę - ką mes išsinešime ir kokie atrodysime, ką mes spėjome ir įstengėme nuveikti šiame gyvenime iš to, ko reikalavo mūsų sąžinė, mūsų pareiga.

Koks nuostabus darosi gyvenimas, kai jauti atsakomybę, koks jis tampa imlus! Mintis, jog mūsų ateis, turi suteikti mums žvalumo, stiprybės, turi neleisti mums suglebti, pulti į neviltį, abejingumą, smulkmeniškumą, menkystę. Štai kodėl senovėje žmonės buvo pratę laikyti žmogaus kaukolę namuose, kad ji primintų mirtį, ir netgi su užrašu „Memento mori“ - „Prisimink mirtį“. Prisimink tam, kad gyventum teisingai, kad gyventum susikaupęs, gyventum protu, meile, darbu, suprasdamas, kad mums tai duota trumpam.

Kiek aplink mėtosi akmenų! Milijonai, milijardai, mes mindom juos praeidami - nepastebime. O auksas randamas mažais trupinėliais. Ir vienas gramas kainuoja daug pinigų,- todėl, kad jo mažai. Tai štai laikas - kaip auksas - brangus.

Todėl tegu kiekvienas iš jūsų laikosi tvirtos taisyklės - branginti laiką. Jeigu dirbi - dirbk, jeigu meldiesi - melskis, jeigu ilsiesi - ilsėkis. Bet nieko nedera daryti be nuovokos, netvarkingai. Yra baisūs žodžiai: „Užmušti laiką“. Teisingi žodžiai, bet baisūs. Todėl, kad laikas - tai mūsų gyvenimas. Ir jeigu mes „užmušame“, tuščiai eikvojame laiką, mes „užmušame“ savo pačių gyvenimą. Pasitikrinkite, pagalvokite apie tai, pasistenkite, kad niekas nepraeitų veltui, tuščiai, nenaudingai, nemokšiškai.

Ir galiausiai: kai apaštalas mums sako - tausokite laiką, nes „dienos yra piktos“ tai mus moko skirti, kas gyvenime reikšmingiausia, svarbiausia, o kas ne taip svarbu.

Svarbiausia - tai, kas daro mus žmonėmis. Svarbiausia - tai, ką pasiimsime su savimi anapus, tie bruožai, kurie liks, kai mes sukriošime, susensime, sunyksime - mirtingi kūnu, bet amžini siela. Svarbiausia - tai, ką kiekvienas iš mūsų kaip brangenybę sukaups šiame gyvenime. Visa kita tik tarnauja tam. Mes maitinamės, rengiamės, dirbame, kad palaikytume savo gyvastį, o tai reikalinga tam, kad stiprėtų mūsų dvasia, nes jeigu tokio tikslo neturime, kuo gi mes skiriamės nuo bet kurio žvėries ar medžio, kuris taip pat minta, auga ir dauginasi?

Tad tausokime laiką - ir savo sielai, ir savo gyvenimui - ir vertinkime jį kaip didžią Dievo dovaną. Aš pažįstu kelis žmones, kurie mirtinai sirgo ir Viešpats suteikė jiems laiko. Kaip jie brangino jį, kaip dėkojo Dievui, kad jiems duota metai, dveji, nežinia kiek. Štai tada jie ir pajuto, kaip jo reikia - laiko.

Tai kam gi mums su jumis laukti kažkokių mirtinų pavojų ar ligų, verčiau jau šiandien įsiklausykime į apaštalo žodžius - „tausokite laiką, „nes dienos yra piktos“.

A. de Sent Egziuperi "Citadelė"

Tu žinai, kokia būna vestuvių puota po to, kai ją apleidžia svečiai ir mylimieji. Aušra išryškina netvarką, kurią jie paliko. Sudaužyti ąsočiai, apversti stalai, išblėsusios žarijos – visa išsaugo pėdsakus bruzdesio, kuris sustingo. Bet skaitydamas tuos ženklus, - tarė man tėvas, - tu ničnieko nesužinosi apie meilę.

Rankomis pasverdamas, gręžiodamas Pranašo knygą, - man dar pasakė jis, - gaišdamas laiką piešiniui tyrinėti arba iliustracijų auksui, beraštis praranda esmę, kuri yra ne tuščias daiktas, bet dieviška išmintis. Taip žvakė visai ne vaškas, kuris palieka pėdsakus, o šviesa.

Kadangi, kaip ir apie medį, tu ničnieko neišmanai apie žmogų, jei tu jį išskleidi jo trukmėje ir padaliji pagal jo skirtumus. Medis nėra sėkla, nėra nei stiebas, lankstus kamienas, negyvos malkos. Medis – tai ta galia, kuri iš lėto susilieja su dangumi. Tą patį galima pasakyti ir apie tave, mano mažas žmogau. Dievas tau liepia gimti, liepia augti, nuolatos tave užpildo geismais, apgailestavimais, džiaugsmais ir kančiomis, pykčiu ir atleidimais, paskui susigrąžina pas save. Tačiau tu nesi nei moksleivis, nei sutuoktinis, nei vaikas, nei senis. Esi tasai, kuris išsipildo. Ir jei tu sugebi atpažinti save, kaip sūpuojamą šaką, gerai įsikabinusią į alyvmedį, savo judesiais patirsi amžinybę. Ir visa aplink tave pasidarys amžina. Amžinas šaltinis, kuris čiurlena ir įstengė pagirdyti savo tėvus, amžina akių šviesa, kai tau šypsosis mylimoji, amžina naktų gaiva. Laikas yra nebe smėlio laikrodis, kuris sunaudoja smėlį, o pjovėjas, surišantis pėdą.

…Kai žmogus gyvena laive, jis nebemato jūros. Arba, jei jei jis pastebi jūra, ji tėra laivo pagražinimas. Tokia yra dvasios galia. Jūra jam pasirodė sukurta, kad neštų laivą.

Bet jis klysta. Toks skulptorius per akmenį parodė jiems tokį veidą. Bet kitas būtų parodęs kitą veidą. Ir tu tai pats matei iš žvaigždynų: anas – gulbė. Bet kitas ten tau butų parodęs gulinčią moterį. Jis per vėlai atėjo. Mes jau niekados nebeišsivaduosime nuo gulbės. Išgalvota gulbė mus užvaldė.

Taip vakare lėtai vaikštau tarp savo žmonių uždarydamas juos savo meilės tyloje. Nerimauju tik dėl tų, kurie dega bergždžia šviesa, dėl poeto, kupino meilės eilėraščiams, bet neparašančio savo eilėraščio, dėl moters, įsimylėjusios meilę ir nesugebančios pasirinkti, taigi negalinčios tapti, visus, apimtus nerimo, žinančius, kad juos išgydyčiau nuo nerimo, jei leisčiau padovanoti dovaną, reikalaujančią aukos, pasirinkimo ir pasaulio užmiršimo. Nes tokia gėlė yra pirmiausia atsisakymas visų kitų gėlių. Tačiau tiktai iškėlus tokią sąlygą jinai graži.

Ir jei tu leisi veistis tarakonams, - man tarė tėvas, - tuomet rasis tarakonų teisės, kurios akivaizdžios. Ir atsiras giesmininkų, kurie tau juos pašlovins. Ir jie tau dainuos, kokia didelė tarakonų, kuriems gresia išnykimas, patetika.

Būnant teisingam, - man tarė tėvas, - tenka pasirinkti. Teisingam arkangelui ar teisingam žmogui? Teisingam žaizdai ar sveikam kūnui? Kodėl turėčiau klausyti to, kuris atėjęs šneka man savo dvoko vardu?

Bet aš jį gydysiu dėl Dievo, nes jis taip pat yra Dievo buveinė. Bet gydysiu nepaklusdamas jo troškimui, kuris tėra opos išreikštas troškimas.

Kai būsiu jį apvalęs ir nuprausęs, ir išmokslinęs, jo troškimas pasidarys kitoks, ir jis išsižadės savęs buvusio. Ir kodėl aš būčiau turėjęs tarnauti sąjungininku tam, kurio jis pats išsižadės? Kodėl, pasiduodamas vulgaraus raupsuotojo troškimui, aš jam būčiau sutrukdęs užgimti ir pagražėti?

Kodėl turėčiau stoti ginti to, kas yra, pasipriešindamas tam, kas bus? Ginti to, kas vegetuoja, pasipriešindamas tam, kas išlieka kaip galimybė?

Kai kas nors tau išgelbės gyvybę, - man dar sakė tėvas, - niekados nedėkok. Neperdėk savo dėkingumo. Nes tasai, kurs tave išgelbėjo, jei laukia tavo dėkingumo, yra niekingas, nes ką jis mano padaręs? Pasitarnavęs tau? Tuomet, kai jis pasitarnavo Dievui tave išgelbėdamas, jei esi šio to vertas. O tu, jei per stipriai išreikši savo dėkingumą, tai dėl to, kad tau stinga iš karto ir kuklumo, ir orumo. Nes svarbiausias dalykas, kurį jis išgelbėjo, visai ne tavo nereikšminga asmeninė laimė, bet kūrinys, kurį kuriant tu bendradarbiauji, kuris remiasi ir į tave. Ir kadangi jis susijęs su tuo kūriniu, tu neprivalai jam dėkoti. Padėka jam – jo paties triūsas gelbstint tave. Čia slypi jo prisidėjimas prie kūrinio. Tau stinga ir orumo, jei pasiduodi vulgariausiems jo jausmams. Ir pataikauji netikusiems motyvams tapdamas jo vergu. Nes jei jis būtų kilnus, atsisakytų tavo dėkingumo.

Liepk jiems kartu pastatyti bokštą ir tu juos paversi broliais. Bet jei tu nori, kad jie imtų vieni kitų nekęsti, paberk jiems grūdų.

Bet nesuprantamumas žmogaus, kuris puola į neviltį, jei mylimoji jį palieka, yra tas, kad jei jis pats nustoja mylėjęs ar paliauna gerbęs valstybę, nė neįtaria, kaip nuskurdo. Paprasčiausiai jis taris sau: “ Ji nebuvo tokia graži kaip svajonėse arba ne tokia meili…” Ir štai jis išvyksta patenkintas, nešamas atsitiktinio vėjo. Bet pasaulis jam jau ne stebuklas. Ir aušra jau ne sugrįžimo aušra, ar pabudimo jos glėbyje aušra. Naktis jau ne didžioji šventovė skirta meilei.<…>Viskas išbluko. Viskas sukietėjo. Ir žmogus nežinantis negandos, neapverkia buvusios pilnatvės. Jis patenkintas savo laisve, kuri yra laisvė nebūti.

Bet moters grožį, kur jį patalpinsi, jei nėra vyro, kuris juo susižavėtų? O deimanto žavesį, jei niekas negeidauja jo turėti? O valstybę, jei nelieka jai tarnaujančių?

Kuo daugiau tu duodi, tuo didesnis tampi. Bet reikia, kad kažkas imtų! O prarasti visiškai nereiškia duoti.

Bet aš gerai žinau, kad klaida – visai ne tiesos priešingybė, o kitoks išdėstymas, kitokia šventovė, pastatyta iš tų pačių akmenų, nei tikresnė, nei klaidingesnė, bet kitokia…

…bergždžias ir neįvykdomas dalykas yra rūpintis ateitimi. Bet vienintelis priimtinas veiksmas – išreikšti esantį pasaulį. O išreikšti – tai statyti iš esamos sumaišties vientisą veidą, kuris jai viešpatautų , tai sukurti tylą iš akmenų. Bet kokia kita užgaida tėra žodžių vėjas…

... logika nužudo gyvenimą…pati savaime ji nieko savyje neturi…

Veidas, išgautas iš akmens, susideda iš visų veidų, kurių buvo atsisakyta. Visi gali būti gražūs. Bet ne visi iškart.

Tačiau, kad noras virstų veiksmu, kad medžio jėga virstų šaka, kad moteris taptų motina, reikia rinktis. Iš pasirinkimo neteisingumo užgimsta gyvenimas. Nes aną moterį, kuri buvo graži, taip mylėjo tūkstantis. Ir, kad būtų, ji juos įvarė neviltin. Yra visados neteisinga, kas yra.

Supratau, kad bet kokia kūryba pirmiausia yra žiauri.

Ir žmogui, savaime suprantama, reikalingos sienos, kad ten užsisklęstų ir taptų panašus į sėklą. Bet jam taip pat reikalingas Paukščių Takas ir jūros platybės, nors nei žvaigždynai, nei vandenynas šią akimirką jam niekuo nepasitarnauja.

Ir kas tai per reikalas, kuris visai neskatina kankintis?

Jis užsimanė įsigyti. Įsigijo. Ar dabar jau patyrė laimę? Bet laimė buvo žygis siekiant įsigyti. Pažvelkite į augalą, kraunantį žiedą. Laimingas, sukrovęs savo žiedą? Ne, bet užbaigtas. Ir nebeturintis daugiau ko norėti, nebent mirties. Nes aš pažįstu troškimą. Darbo troškulį. Pasisekimo skonį. Paskui poilsį. Bet niekas negyvena tuo poilsiu, kuris visai ne penas. Visai nedera painioti maisto ir tikslo. Tasai atbėgo greičiau. Ir jis laimėjo. Bet jis nesugebėtų gyventi laimėtomis lenktynėmis, kaip ir kitas, mylėjęs jūra, savo vienintele nugalėta audra. Audra, kurią jis nugali, - braso judesiai jam plaukiant. Ir jis šaukiasi kito judesio. Ir malonumas sukrauti žiedą, nugalėti audrą, pastatyti šventovę, skiriasi nuo malonumo turėti sukrautą žiedą, nugalėtą audrą, stovinčią šventovę.

Žmogus yra yra tai, kas yra, visai ne tai, ką galima išsakyti…Taigi tai, ką vieną dieną suvokiau, neegzistavo dėl to mažiau išvakarėse, ir aš apsigaunu, jei imu įsivaizduoti, kad tai, ko negaliu išsakyti apie žmogų, visai neverta atidaus žvilgsnio.

Visai nesistenk, kad žmonės suprastų tavo poelgius. Niekas niekad nesupras jų ir jokios neteisybės tame nėra. Nes teisingumas vejasi chimerą, kurioje slypi jos pačios priešingybė.

Niekados nebijok šantažo. Nes jeigu tu viską užstatai dėl smulkmeniško reikalo, netrukus būtum užstatęs dėl kito smulkmeniško reikalo, ir pirmas tau būtų suteiktas be naudos.

Nes dvasios erdvė ten, kur ji gali išskleisti sparnus, - tyloje.

…kiek pastangų deda žmogus, kad išsaugotų gyvenimo pusiausvyrą, nepaisydamas, kad gyvenimas išnyksta, kai pusaiusvyra pasiekiama…

…bet kokia žmogaus pažanga yra rasti viena po kito, kad jo klausimai visai neturi prasmės…

Bet aš pažįstu meilę ir jos esmė – kad daugiau neužduodamas joks klausimas.

Aš tau parodysiu, kaip didingas kraštovaizdis staiga išnirs iš rūko, o ne pamažėle, nes tokia yra skulptoriaus tiesa. Kur tu matei pasirodant nosį, paskui smakrą, ausį? Kūryba – visados vaizdas, pateikiamas iš karto, o ne žingsnis po žingsnio. Tai triūsas daugumos, kuri vibžda prie kūrybinio paveikslo ir komentuoja, ir veikia ir stato aplinkui.

Priešas tave riboja, taigi suteikia tau formą ir tave ugdo. Ir tu jiems sakai: “Laisvė ir prievarta yra du tos pačios būtinybės, kurios esmė – būti šituo, o ne kitu, aspektai.”

Tu myli todėl, kad myli. Visai nėra priežasties, kodėl myli.

Vienintelis žygis yra svarbus. Nes tik jis tveria, o ne tikslas, kuris tėra keliautojo iliuzija, kai šis eina nuo keteros keteros linksakytum pasiektas tikslas turėtų prasmę. Lygiai taip visai nėra pažangos, jei nepriimama, tai kas yra, ir iš ko tu nuolat išeini <…> Tu ieškai gyvenimo prasmės, bet juk prasmė pirmiausia – tapti pačiu savimi, o ne pasiekti apgailėtiną ramybę, kurią teikia ginčų užmiršimas. Jei kas nors tau priešinasi ir drasko tave, leisk augti, nes taip yra todėl kad tu leidi šaknis ir keitiesi. Palaimintas tavo skausmas, verčiantis tave patį save pagimdyti, nes jokia tiesa akivaizdžiai neįrodoma ir nepasiekiama. Ir tiesos, kurias tau siūlo kiti, tėra patogus sutvarkymas, migdomieji, kad miegotum. <…>.…nes žinok, kad bet koks neišsprendžiamas prieštaravimas, bet koks nepataisomas ginčas verčia augti, kad jį sugertum. <…> Ir tu pats, jei nori augti, eikvok jėgas priešindamasis savo ginčams, nes pirmiausia jie tave veda Dievop. Tai vienintelis kelias, esantis pasaulyje. Kančia tave augina, kai tu ją priimi.

Bet pasitaiko silpnų medžių, kurių smėlio nešantys vėjai neužgrūdina. Pasitaiko silpnų žmonių, kurie net neįstengia savęs pergalėti. Iš menkos laimės jie susikuria laimę, prieš tai nužudę didelę dalį savęs…Ir visai nesvarbu, kuo jie tapo ar gyvena. Jie vadina laime puvimą apkėtus savo skurdžias atsargas. Jie atsisako išorinių ir juose pačiuose slypinčių priešų. Dievo balsą, kuris yra neišreiškiami poreikiai, ieškojimas, troškulys, jie atsisako išgirsti.

Tačiau meilės mokslus tu eini vien per meilės atostogas.

Ir kai tu duodi, visai nesirūpink sužinoti kam, nes atėjusieji tau pasakys: “Toksai visai nevertas tos dovanos!” Tarsi būtų kalbama apie prekę, kuria pasinaudotum. Netgi tasai, kuris tau niekuo nepasitarnaus dovanomis, kurių galėtum iš jo tikėtis, tau gali pasitarnauti dovanomis, kurias jam įteiksi, nes per jį pasitarnausi Dievui.

Ir jei tu veiki siekdamas tikslo, kuris apsimoka, ir jei iš pradžių tarytum sudarydamas sandėrį pareikalauji, kad jis užsimokėtų, tu esi prekijas, o ne žmogus.

Vienintelė kryptis turi prasmę. Svarbu eiti link, o ne pasiekti skirties vietą, nes niekas, išskyrus mirtį, niekados niekur neatvyksta.

Tikroji meilė prasideda ten, kur tu nieko nesitiki gauti mainais. Ir jei pasirodo tokios svarbios maldos pratybos, kad išmokytų žmogų meilės žmonėms, tai pirmiausia todėl, kad malda nesulaukia atsako.

Draugystę aš atpažįstu iš to, kad ji negali būti apvilta, o tikrą meilę iš to, kad jai negali būti padaryta žalos.

Aukštyn...

Susitaikymų kambarys

...Būtų išmintinga kiekvienuose namuose šalia miegamųjų ir svetainių, virtuvių, tualetų ir sandėliukų turėti ir mažą susitaikymo kambarėlį - sielos praustuvę, kurioje ne pralaimėtojo, o tiesaus žmogaus balsu galėtumei pasakyti: "Aš esu kaltas, nepyk". Ir be pergalės triumfo priimti šiuos žodžius iš kito. R.Stankevičius "Diktantai sielai."

Angelas

Viena mergina danguje susitiko su Dievu ir tarė:-Ačiū Tau už tai, kad gyvenime buvau laiminga. Tiesa, kartais jame buvo ir sunkių valandų. Kodėl tada Tu nepadėdavai man ?

Dievas atsakė :

- Dar prieš tavo gimimą aš skyriau tau du angelus, kurie visą gyvenimą tau padėjo. Tai tavo Mama ir Tėtis. Įsivaizduok, kad tavo gyvenimas - kelionė vandenyno pakrante. Matai, smėlyje įspaustos trys poros pėdų. Vienos iš jų - tavo, o kitos - tėvų. Jie visą gyvenimą ėjo greta.

Mergina įsigilino į tai, ką jai sakė Viešpats ir vėl paklausė :

- O kodėl kai kur pėdos dingsta ? Žiūrėk, kai kur likę tik mano pėdos. Štai ir vėl. Tai buvo pačios sunkiausios mano gyvenimo dienos .Kodėl tavo angelai mane apleido ?

- Jie nepaliko tavęs. Jie visada buvo kartu, net gi tada, kai tu jų nepastebėdavai. O tai visai ne tavo pėdos. Pačiomis sunkiausiomis valandomis angelas - Tėtis nešė jus ant savo rankų. Tai jo pėdos...

Prieš galvodami pagalvokim

Į sausakimšą troleibusą su nešuliais įsigrūda moteris, šiaip taip atsiremia į turėklus, pasimuisto ir mintis ima vytis mintį:„Keleiviai -įžūlūs ir grūbūs niekšai.Vyras - gyvulys, nevala ir alkoholikas.Vaikai - tikri chuliganai ir banditai.O aš vargšė - tokia vieniša, apleista, nelaiminga..." Jai už nugaros stovi angelas sargas su blonknotu ir skubiai papunkčiui užrašinėja:

1. Keleiviai - įžūlūs niekšai.

2. Vyras - gyvulys, nevala ir alkoholikas.

3. Vaikai - tikri chuliganai ir ...

4. O aš vargšė...

Ir taip viską tvarkingai numeruoja iš eilės. Užrašė, perskaitė ir susimąstė: „Dieve, Dieve, na ir kam gi jai viso to prireikė? Bet jei jau prireikė, tai teks ir pildyti...".

Išgyventos pamokos

Įvairių žmonių mintys, paremtos asmenine patirtimi.
Aš supratau, kad nuspręsdama ištekėti, padariau patį svarbiausią sprendimą savo gyvenime. (50 m.).
Aš supratau, kad kiekvienas didelis pasiekimas iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanomas. (47 m.).
Aš supratau, kad niekada neverta lyginti savęs su tuo, ką gerai gali padaryti kiti. Lyginti verta tik su savimi - tuo, ką gali geriausiai padaryti tu. (40 m.).
Aš supratau, kad kuo esu kūrybiškesnė, tuo daugiau dalykų gyvenime pastebiu. (36 m.).
Aš supratau, kad gerą patarimą sunku duoti, bet dar sunkiau jį įgyvendinti. (28 m.).
Aš supratau, kad santuoka dėl pinigų yra sunkiausias būdas juos gauti. (32 m.).
Aš supratau, kad jokių vertybių neįmanoma įgyvendinti, nededant pastangų.
Aš supratau, kad galima įsimylėti keturias mergaites iš karto. (9 m.).
Aš supratau, kad net ir paprasčiausia užduotis gali tapti reikšminga, jei ją atlieki įdėdamas visas pastangas. (25 m.).
Aš supratau, kad esu labai greita suskaičiuoti kitus, įskaudinusius mane, ir retai galvoju apie tuos, kuriuos įskaudinau aš. (39 m.).
Aš supratau, kad žmogaus pasitikėjimas savimi dažnai nulemia sėkmę. (25 m.).
Aš supratau, kad kartais tyla geresnis gydytojas negu patarimas. (27 m.).
Aš supratau, kad negaliu tikėtis, jog kiti žmonės išspręs mano problemas. (34 m.).
Aš supratau, kad niekas negali iš tavęs atimti trijų dalykų - išsilavinimo, patirties ir atsiminimų. (60 m.).
Aš supratau, kad visada turiu atrasti laiko, atsakydama į vaikų "kodėl?" (28m.)
Aš supratau, kad mano mama visada džiaugiasi mane sutikusi (44 m.).
Aš supratau, kad daugiau komforto ar pinigų nebūtinai daro tave laimingesnę (30 m.).
Aš supratau, kad savęs gailėjimasis yra veltui iššvaistytas laikas. (75 m.).
Aš supratau, kad labai skaudu yra matyti savo neigiamas savybes, gyvuojančias mano vaikuose (39 m.).
Aš supratau, kad kai tėvai yra blogos nuotaikos, geriau sutikti su viskuo, ką jie sako, kitaip gali baigtis blogai (16 m.).
Aš supratau, kad gyvenimas tau kartais suteikia dar vieną galimybę (45 m.).
Aš supratau, kad geriausias dalykas senatvėje yra tai, kad dabar aš nejaučiu poreikio daryti kitiems gerą įspūdį.(79 m.).
Aš supratau, kad jeigu tavo vaikai jaučiasi saugūs, mylimi ir mėgiami, tu gali jaustis gera mama. (39 m.).
Aš supratau, kad iš tikrųjų gerai nepažįsti savo draugų, kol nepraleidi su jais atostogų. (32 m.).
Aš supratau, kad gerai apsirūpinę žmonės nebūtinai laimingesni už kukliau gyvenančius (50 m.).
Aš supratau, kad žmogus, turintis didelių svajonių, yra galingesnis už tą, kuris turi tik daug faktų ir žinių. (30 m.).
Aš supratau, kad dienos yra ilgos, o gyvenimas - trumpas. (68 m.).
Aš supratau, kad vaikai yra geriausi kūrybiškumo, atkaklumo ir besąlyginės meilės mokytojai. (37 m.).
Aš supratau, kad man baisu, kai mama ir tėtis rėkia vienas ant kito (5 m.).
Aš supratau, kad gero mokytojo padrąsinimas gali apversti vaiko gyvenimą aukštyn kojomis (40 m.).
Aš supratau, kad jei namuose niekas nemoko mylėti, kitur tai išmokti yra labai sunku. (36 m.)
Aš supratau, kad vaikai trokšta savo tėvų dėmesio ir daro viską, kad jį gautų. (37 m.).
Aš supratau, kad sėkmingas gyvenimas yra kaip grojimas smuiku - reikia griežti kiekvieną dieną. (41 m.).
Aš supratau, kad nereikia tekėti už to, kuris turi daugiau problemų nei tu (31m.).
Aš supratau, kad priimant sprendimą, žodelį "ne" yra lengviau pakeisti į "taip", negu "taip" į "ne" (55 m.).
Aš supratau, kad negaliu pakeisti praeities, aš tik galiu ją priimti. (49 m.).
Aš supratau, kad tie, kurie daug duoda, daug ir gauna, o kurie visa laiką ima, daug ir praranda (52 m.).
Aš supratau, kad gyvenime svarbu ne tai, kiek ilgai gyvensi, bet kaip jį nugyvensi (66 m.).
Aš supratau, kad ginčijantis su sutuoktiniu laimėtojas yra tas, kuris pirmas pasako: "Atsiprašau, aš įžeidžiau tavo jausmus. Prašau, atleisk man". (50 m.).
Aš supratau, kad optimistai gyvena ilgiau nei pesimistai. Štai dėl ko aš esu optimistas. (62m.).
Aš supratau, kad kiekvieną turime priimti pagarbiai ir tuo pačiu reikalauti pagarbos sau (25 m.).
Aš supratau, kad turiu vykdyti savo pažadus, kad ir kas būtų (28 m.).
Aš supratau, kad žmogaus laikysena labai daug pasako apie jo pasitikėjimą savimi (35 m.).
Aš supratau, kad, jei nežinau teisingo atsakymo, geriausia yra taip ir pasakyti: "Aš nežinau". (40 m.).
Aš supratau, kad didelės problemos prasideda nuo mažų (46 m.).
Aš supratau, kad negaliu tikėtis iš savo vaikų, kad jie klausys mano patarimų ar seks mano pavyzdžiu (51 m.).
Aš supratau, kad sąžiningumas mažuose dalykuose nėra mažas dalykas (35 m.).
Aš supratau, kad nėra lifto į sėkmę. Reikia lipti laiptais. (50 m.).
Aš supratau, kad vaikus reikia branginti už tai, kad jie yra, o ne už tai, kokie jie turėtų būti. (39 m.).
Aš supratau, kad mano vaikai iš manęs tikisi tiek pat daug, kaip ir aš iš jų. (38 m.).
Aš supratau, kad amžius būtų svarbu tik tada, jei būtumei sūris. (80 m.).
Aš supratau, kad paauglystėje padaryti sprendimai turi ilgalaikes pasekmes. (30 m.).
Aš supratau, kad pirmiausia reikia investuoti į šeimą ir tik po to - į karjerą (48 m.).
Aš supratau, kad jei nėra problemų, nėra ir galimybių.
Aš supratau, kad jei Tu nori padaryti ką nors gera savo vaikams, turi savo santuoką stengtis daryti geresnę. (50 m.).

(Iš H.J. Brown „Live and Learn and Pass it on" vertė Daiva Grakauskaitė-Karkockienė).

Senas jūrininkas

Gyvenimo jūros uoste atsidūręs, negali likti neišplaukęs į atvirus vandenis. O kelionei po jūrą reikalingas laivas. Uoste stovi daug gražių laivų, išsirink vieną. Rinksies kruizinį, turėsi atiduoti savo mintis keleiviams ir jų pramogoms, rinksies krovininį, tavo pečius užguls didelė atsakomybė, nes plukdysi svetimą turtą. Rinksies žvejybinį, būsi priklausomas nuo gamtos, nes niekada nežinai, kada ji bus tau dosni, o kada šykšti ir netgi žiauri, rinksies keltą, turėsi visus kitus plukdyti, jų pasirinkto uosto link, bet ar rasi laiko nuplaukti ten, kur pats norėtum. Rinksies valtelę, turėsi plaukioti palei krantą, nes nuolatos reikės papildyti maisto ir vandens atsargas. Kurį besirinktum, rasi savo privalumų kelionėje ir neišvengsi sunkumų, tad gerai apsispręsk, nes tu Kapitonas. Senas jūrininkas tau patartų kiekvieną dieną užbaigti žodžiais “Šiandien aš palaiminu savo kelionę, nes buvau geras, teisingas, dosnus ir išmintingas Kapitonas, nes stengiaus ir padariau viską, kad amžinybėje džiaugčiaus savo gyvenimo jūros peizažu.”

Viskas praeis...

"Ir tai irgi praeis." Kiek daug pasakyta šiais žodžiais! Kaip drausmina jie išdidumo akimirką! Kaip guodžia liūdesio metu! "Ir tai irgi praeis."Abraomas LinkolnasKartais, kai būna sunku, mums gali pasirodyti, kad laikas staiga sustojo. Po to mes visą laiką jausime skausmą, liūdesį ir neviltį. Nuo tada pradedame manyti, kad taip turi būti - kiekvieną minutę skausmas.Tačiau mes turime prisiminti, kad linksminantis laikas prabėga greitai. Kai išgyvename neigiamus jausmus, kiekviena valanda atrodo kaip dvi. Bet ši valanda netruks amžinai. Taip pat ir kita. Sielvartas praeina lygiai taip, kaip ir laimė. Skausmas, kaip ir malonumai, pasibaigia. Niekas nelieka toks pat, niekas nesustingsta.Viskas, ką mums reikia tuoj pat padaryti, - tai iškęsti dabartinį momentą. Mums reikia turėti stiprybės, kantrybės, tikėjimo ir būti tiesiog įsitikinusiems, kad šis momentas ir jo metu patiriami jausmai nesitęs ilgai. Laikas praeina, skausmas - taip pat.Šiąnakt turbūt man reikia pagalbos, kad prisiminčiau, jog tai irgi praeis. Kaip aš galiu leisti Aukščiausiajai galiai padėti man?

(Ištrauka iš: Amy E. Dean Nakties šviesa. Vakaro meditacijos)

Ar tiki stebuklais?

Ar tiki stebuklais?
- Tikiu.

- Tikrai?

-Esi matęs bent vieną?

-Stebuklą?Taip.

-Kokį?

-Tave.-

-Mane?

-Aš tau - stebuklas?

- Žinoma.

- Kodėl?

- Tu kvėpuoji. Tavo oda švelni ir šilta. Plaka tavo širdis. Tu gali matyti. Gali girdėti. Tu bėgioji. Valgai. Šokinėji. Dainuoji. Mąstai. Juokiesi. Myli. Verki...

- A... Tai todėl?

Sykį gyveno mažas pilkas žvirblis. Visa jo egzistencija buvo nerimas ir nesibaigiantys klausimai.Dar neišsiritęs iš kiaušinio, baiminosi: „Ar sugebėsiu pradaužti kietą lukštą ?Ar neiškrisiu iš lizdelio ?Ar tėvai rūpinsis, kad būčiau sotus?"Vos praėjo šios baimės, užplūdo kitos, kai drebėdamas ant šakos turėjo pirmą kartą skristi: "Ar sparnai mane išlaikys? O jei bumbtelsiu ant žemės?.. Kas iškels mane?"Žinoma, skraidyti jis išmoko, tačiau ir vėl ėmė verkšlenti: "Ar susirasiu kaimą?Ar turėsiu kur susisukti lizdelį?"Jam pasisekė, bet vis vien nerimavo: „Ar kiaušiniams nieko neatsitiks?Juk gali žaibas trenkti į medį ir sudegtų visa mano šeimyna... O jei atskris vanagas ir praris mažiukus ?Ar pajėgsiu juos išmaitinti?"Kai žvirblio mažyliai - gražūs, sveiki ir guvūs - išmoko skraidyti, žvirblis aimanavo: "Ar susiras pakankamai maisto? Ar mokės pasprukti nuo katino ir kitų grobuonių?"Ir štai vieną dieną po medžiu stabtelėjo Mokytojas. Parodė mokiniams žvirblį ir tarė: "Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: jie nei sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų Dangiškasis Tėvas juos maitina!"Mažas pilkas žvirblis staiga suprato, kad turėjo viską... Tik nepastebėjo..

Iš Bruno Ferrero knygos TAI ŽINO TIK VĖJAS TRUMPI PASAKOJIMAI SIELAI

Vertink tai, ką turi. Ne milijonai daro žmogų laimingu

Amerikietis milijonierius ilsėjosi mažame Meksikos pakrantės miestelyje ant jūros kranto, kai mažu laiveliu priplaukė meksikietis žvejas. Laivelyje buvo sužvejoti keletas didžiulių tunų. Amerikietis pagyrė meksikietį, kad šis sugavo tokias puikias žuvis, ir klausia: - Kiek laiko užtrunka jas pagauti? - Visai neilgai, - atsako šis. Tuomet amerikietis klausia, kodėl jis nežvejojo ilgiau ir nepagavo dar daugiau žuvies. Meksikietis atsako, kad sugautos žuvies visai pakaks jo šeimos poreikiams patenkinti. - O ką tuomet veiki likusį laiką? - Ilgai miegu, šiek tiek pažvejoju, žaidžiu su vaikais, su žmona Marija ilsiuosi per siestą, kas vakarą vaikštau po kaimą, geriu vyną, groju gitara su savo draugais. Turiu daug užsiėmimų ir gyvenu pilnavertį gyvenimą. Amerikietis nusijuokė: - Aš baigiau MBA Harvarde ir galiu tau padėti. Tu galėtum ilgiau žvejoti, tuomet įstengtum nusipirkti didesnį laivą. Tuomet iš gauto pelno galėtum nusipirkti kelis laivus, galų gale turėtum visą flotilę. Vietoje to, kad sugautą žuvį parduotum tarpininkui, parduotum ją tiesiai perdirbėjams, galų gale atidarytum savo perdirbimo ir konservavimo gamykla. Valdytum produktą, perdirbimą ir pardavimus. Tau reikėtų palikti tą mažą pakrantės žvejų kaimelį ir persikelti į sostinę Meksiką, tuomet į Los Andželą ir galu gale į Niujorką, kur valdytum išsiplėtusią savo įmonę. - O kiek laiko visa tai užtruktų? - klausia meksikietis. - 15-20 metu. - O kas tada? Amerikietis nusijuokė ir sako: - Tuomet tavęs lauktų geriausia dalis: kai ateitų tinkamas laikas, tu paskelbtum viešąjį akcijų platinimą, parduotum įmonės akcijas ir taptum milijonieriumi. - Milijonieriumi? O tada ką? - Tuomet tu išeitum į poilsį. Persikeltum į mažą pakrantės žvejų miestelį, kur galėtum ilgai miegoti, žvejoti savo malonumui, žaisti su savo vaikais, ilsėtis per siestą su savo žmona, vaikščioti po kaimelį vakarais, gerti vyną ir groti gitara su savo draugais. Tai ar verta 20 metų nematyti žmonos, nežaisti su vaikais, negroti gitara??? Vaikai išaugs ir nebenorės žaisti, žmona išeis, nes nenorės 20 metų gyventi viena, draugai be tavęs išmoks naujų dainų...

Vertink tai, ką turi. Ne milijonai daro žmogų laimingu.

Istorija apie tikrą meilę

1969 metais John Rendall ir Ace Berg priglaudė mažą liūtuką vardu Christian. Liūtukas išaugo, tapo jaunu liūtu patinu. Miesto aplinkoje jo gyvenimas tapo neįmanomas. Tada Kristianą pergabeno į Afriką ir paleido į laisvę. Praėjus kuriam laikui John ir Ace nusprendė pasimatyti su savo buvusiu augintiniu. Jiems pasisekė jį surasti...

Rojus ir pragaras žemėje

Plačiapetis storžievis samurajus aplankė kuklų vienuolį. - Vienuoli, – kreipėsi, – išaiškink man, kas yra pragaras ir kas yra rojus. Vienuolis pakėlė akis į galingą karį ir su didžiausia panieka prabilo: - Išaiškinti tau, kas yra rojus ir pragaras? Nieko aš tau neaiškinsiu. Tu purvinas, nesiskutęs nuo tavęs trenkia smarvė. Esi samurajų kastos gėda ir rykštė. Dink man iš akių man bjauru į tave žiūrėti. Samurajus įsiuto. Iš pykčio ėmė drebėti, jo veidą išmušė raudonis, negalėjo ištarti nė žodžio. Išsitraukė kardą ir iškėlė aukštyn, taikydamasis vienuolį nužudyti. - Tai ir yra pragaras, – sušnabždėjo vienuolis. Samurajus pasijuto nugalėtas. Kiek užuojautos to vienuolio širdyje, kiek drąsaus atsidavimo į galiūno rankas, ir vien tik tam, kad išaiškintų, kas yra pragaras. Kupinas dėkingumo ir netikėtai užplūdusios ramybės, samurajus palengva nuleido kardą. O štai čia yra rojus, – sušnabždėjo vienuolis.

Donorystės himnas

Kad prisimintų mane,

Atiduok mano regėjimą žmogui, kuris nė karto nematė patekančios saulės, kūdikio veido ar moters meilės žvilgsnio.

Atiduok mano širdį tam, kurio širdis tebuvo nesibaigiančių skausmų šaltinis.

Atiduok mano kraują šešiolikmečiui, ištrauktam iš sudaužytos mašinos, kad jis išvystų žaidžiančius savo vaikaičius.

Atiduok mano inkstus tam, kuris priklauso nuo mašinos, padedančios jam išgyventi dar vieną savaitę.

Pasiimk mano kaulus, kiekvieną kūno raumenį, skaidulą, nervą ir padėk žengti žingsnį suluošintam vaikui.

Ištirk mano smegenų kerteles. Jei reikia, paimk mano ląsteles ir išaugink jas taip, kad vieną dieną nebylys berniukas sušuktų, išgirdęs plazdant šikšnosparnį,

O kurčia mergaitė išgirstų lietų, barbenantį į jos langą.

Sudegink tai, kas liks iš manęs, o pelenus išbarstyk pavėjui, kad geriau augtų gėlės.

Jei privalai ką nors palaidoti, tebūnie tai mano ydos, mano silpnybės Ir visi išankstiniai nusistatymai prieš kitus žmones.

Atiduok mano nuodėmes velniui.

Atiduok mano sielą Dievui.

Jei kartais norėtum prisiminti mane, padaryk gerą darbą ar tarki žodį žmogui,kuriam esi reikalingas.

Jei padarysi, ko tavęs prašau, aš gyvensiu amžinai.

Iš anglų kalbos išvertė poetas A.Danielius

Spintoj kažkas vaikšto

Girdžiu, kad spintoj kažkas vaikšto!

Atidarau duris...

Žiūriu suknelės iš mados eina!

DRAUGAI

NETIKRI- niekada nematė Tavo ašarų …

TIKRI- verkia kartu su Tavimi..

NETIKRI-žino kažką apie Tave..

TIKRI-galėtų romaną apie Tave,Tavo žodžiais ir posakiais parašyti ...

NETIKRI-atims is Tavęs butelį ,kai pasakysi “gana”...

TIKRI-pažiūrės į apvemtą sofą ir pils Tau dar,sakydami gyvenam vieną kartą ,geriam kartu”.. NETIKRI - paslapčia būna draugais su Tavo priešais ...

TIKRI-įžūliai kalba su priešais ir pasiruošę nueiti pagražinti visiems jiems snukelius ... NETIKRI- neilgam

TIKRI-amžinai

Tikri draugai nesislepia. Jie išlenda ir pasirodo, kad ir kokios supjaustytos jų sielos būtų.

Tikri draugai nemeluoja. Jie išsikalba, kad ir kokia žeminanti jų tiesa būtų.

Tikri draugai netyli. Jie verkia kruvinom ašarom, nors tai mato ir artima siela.

Tikri draugai neužsimerkia. Jie žiūri ir mato kiaurai.

Tikri draugai nepabėga. Jų siela lieka, nors kojos neša toli.

Tikri draugai nežada. Jie tiesiog supranta.

Tikri draugai nejaučia. Jie myli

Tikri draugai...........

Tikri draugai visada suskubs pasakyti Labas........

Tikriems draugams visiškai nerupi, kad tu kitoks........

Tikri draugai niekada nesipeša kaip kate su šuniu ........

Tikri draugai visada nuves tave bet kur!......

Tikri draugai keliaus visur kartu....

Tikri draugai nesijuoks, kai isigysi naujus akinius...

Tikri draugai pades kai nusirisi zemyn....

Ir tikri draugai niekada nevers daryti to, dėl ko tu gali gailėtis

- Kas gi yra tas gyvenimas?

Vieną dieną Tu paklausi: - Kas gi yra tas gyvenimas? Gyvenimas – tai dovana. Labai didelė ir brangi dovana. Įvertink tai. Brangink. Ir saugok. Gyvenimo kelyje Tavęs laukia daug pavojų ir piktų pagundų, ir jei Tu sugebėsi juos įveikti – tapsi dideliu žmogumi. Gyvenk taip, kad niekada netektų gailėtis dėl to, ką padarei. Gyvenimas trumpas, ir reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turi, nes galbūt kada nors pradėsi gailėtis to laiko, kurį praleidai veltui. Džiaukis viskuo: tekančia saule, krintančia snaige, lietaus lašu. Džiaukis kiekviena minute, nes ji niekada nebegrįš. Pažvelk – aplink Tave pilna grožio. Šviečia saulė, žydi gėlės ir medžiai, o Tu? Nuolat susiraukęs ir nepatenkintas savimi. Kokį pasaulį nori matyti, toks jis ir yra. Stenkis galvoti tik apie gražius dalykus, tuomet ir viskas aplinkui atrodys šviesiau. Nuo kiekvienos gražios minties ar gero darbo pasaulis keičiasi, tampa vis gražesnis ir gražesnis Kad prasmingai nugyventum savo gyvenimą, turi siekti savo tikslo. Viskas prasideda nuo paprasčiausios svajonės. Pasirink vieną iš jų ir pasistenk įgyvendinti. Galbūt iš pradžių Tau tai pasirodys sunku arba išvis neįmanoma, tačiau niekada nenuleisk rankų – kovok už savo tikslą visa savo esybe. Kai jį pasieksi, galėsi sakyti:„aš prasmingai nugyvenau man duotą gyvenimą”. Daryk gerus darbus, ragink ir kitus tai daryti. Vienas geras darbas nusveria du blogus. Niekada nevėlu pasikeisti ir pradėti viską iš naujo. Išvalyk save nuo blogų minčių, melo ir pykčio. Skleisk žmonėms gerumą, dalinkis, tuo, ką turi su kitais ir nuo Tavo širdies nukris negerumo akmuo. Tapsi laimingu žmogumi. O jei į Tavo vartus beldžiasi Meilė, Laimė, Džiaugsmas, įsileisk juos ir pamatysi – pasaulis nuostabus! Nugyvenk gerą, garbingą gyvenimą. Tuomet, kai pasensi, galėsi pažvelgti atgal ir dar kartą pasidžiaugti. SARAH BAN BREATHNACH

Kasdienės dovanos

Gyvenime nieko nėra be priežasties... Jeigu vieną dieną pabudus rastum šalia lovos dėžutę - gražiai supakuotą, su margais kaspinėliais, ar iš karto paėmus atidarytum, net suplėšydama popierių, kad kuo greičiau pamatytum, kas ten yra ?! Gal ten kas nors visai nereikalingo, o gal tai, kas tau visai nepatiktų ... Tada padėtum dėžutę į šalį ir galvotum, ką gi daryti su tokia visai niekam netinkama “DOVANA” ... Tačiau sekančią dieną ir vėl rastum padėtą kitą dėžę ... Dar kartą bėgtum žiūrėti, skubiai atidaryti ir šį kartą rastum kažką tau labai patinkančio... Galvotum: “verta buvo paskubėti...” Kažkas gražaus, kažkas iš labai toli, seniai galvojai apie tokią dovaną... O gal tai tik graži gėlytė, nes kažkas žino, kad tau patinka. Nustebus galvotum, kaip kažkas galėjo žinoti, kas tau tikrai patinka ar reikalinga ? Kas tave prisiminė... Ir taip atsitinka kiekvieną dieną, tačiau mes to net nepastebime arba nenorime suprasti ar pastebėti ... Kasdien kai pabundame, mums duodama nauja dovana, Dievo atsiųsta kiekvienam iš mūsų. Tai nauja diena, kurią galime nugyventi kaip tik norim! Kartais tai diena, kupina liūdesio, nusivylimo, ašarų, kad negalime kažko padaryti ... Tačiau kitos dienos esti pilnos staigmenų - gerų naujienų, džiaugsmo, laimėjimų, malonių, gal ir netikėtų staigmenų... Svarbiausia, kad kiekvieną dieną kol miegame, Dievas su didžiule meile supakuoja mums dovanėlę KITAI DIENAI! Nesvarbu, kokia dovana, bet Dievas ją pateikia gražiai suvyniotą... Kiekviena diena yra DIEVO mums duota DOVANA... Ne visada Jis mums duoda tai, ko laukiame ar norime... Tačiau Jis visada, kasdien ir kasdien, mums siunčia tai, kas geriausia, kas reikalingiausia ir tai, ko esame verti ... Išpakuok savo DOVANĄ kasdien. Iš pradžių padėkok tam, kas ją siunčia, nežiūrint to, kas ten galėtų būti. Be abejo, Jis nesuklydo siųsdamas DOVANĄ. Jeigu negavai šiandien DOVANOS, kurios laukei, tikėk ir lauk jos rytoj... Rytoj atidaryk su didesne meile, nes bet kokiu momentu, tavo svajonės ir Dievo planai tau bus duoti supakuoti kaip DOVANA. DIEVAS duoda ne tai, ko mes norim, bet tai, kas mums reikalingiausia.

Džiaukimės šios dienos DOVANA!