Tu žinai, kokia būna vestuvių puota po to, kai ją apleidžia svečiai ir mylimieji. Aušra išryškina netvarką, kurią jie paliko. Sudaužyti ąsočiai, apversti stalai, išblėsusios žarijos – visa išsaugo pėdsakus bruzdesio, kuris sustingo. Bet skaitydamas tuos ženklus, - tarė man tėvas, - tu ničnieko nesužinosi apie meilę.
Rankomis pasverdamas, gręžiodamas Pranašo knygą, - man dar pasakė jis, - gaišdamas laiką piešiniui tyrinėti arba iliustracijų auksui, beraštis praranda esmę, kuri yra ne tuščias daiktas, bet dieviška išmintis. Taip žvakė visai ne vaškas, kuris palieka pėdsakus, o šviesa.
Kadangi, kaip ir apie medį, tu ničnieko neišmanai apie žmogų, jei tu jį išskleidi jo trukmėje ir padaliji pagal jo skirtumus. Medis nėra sėkla, nėra nei stiebas, lankstus kamienas, negyvos malkos. Medis – tai ta galia, kuri iš lėto susilieja su dangumi. Tą patį galima pasakyti ir apie tave, mano mažas žmogau. Dievas tau liepia gimti, liepia augti, nuolatos tave užpildo geismais, apgailestavimais, džiaugsmais ir kančiomis, pykčiu ir atleidimais, paskui susigrąžina pas save. Tačiau tu nesi nei moksleivis, nei sutuoktinis, nei vaikas, nei senis. Esi tasai, kuris išsipildo. Ir jei tu sugebi atpažinti save, kaip sūpuojamą šaką, gerai įsikabinusią į alyvmedį, savo judesiais patirsi amžinybę. Ir visa aplink tave pasidarys amžina. Amžinas šaltinis, kuris čiurlena ir įstengė pagirdyti savo tėvus, amžina akių šviesa, kai tau šypsosis mylimoji, amžina naktų gaiva. Laikas yra nebe smėlio laikrodis, kuris sunaudoja smėlį, o pjovėjas, surišantis pėdą.
…Kai žmogus gyvena laive, jis nebemato jūros. Arba, jei jei jis pastebi jūra, ji tėra laivo pagražinimas. Tokia yra dvasios galia. Jūra jam pasirodė sukurta, kad neštų laivą.
Bet jis klysta. Toks skulptorius per akmenį parodė jiems tokį veidą. Bet kitas būtų parodęs kitą veidą. Ir tu tai pats matei iš žvaigždynų: anas – gulbė. Bet kitas ten tau butų parodęs gulinčią moterį. Jis per vėlai atėjo. Mes jau niekados nebeišsivaduosime nuo gulbės. Išgalvota gulbė mus užvaldė.
Taip vakare lėtai vaikštau tarp savo žmonių uždarydamas juos savo meilės tyloje. Nerimauju tik dėl tų, kurie dega bergždžia šviesa, dėl poeto, kupino meilės eilėraščiams, bet neparašančio savo eilėraščio, dėl moters, įsimylėjusios meilę ir nesugebančios pasirinkti, taigi negalinčios tapti, visus, apimtus nerimo, žinančius, kad juos išgydyčiau nuo nerimo, jei leisčiau padovanoti dovaną, reikalaujančią aukos, pasirinkimo ir pasaulio užmiršimo. Nes tokia gėlė yra pirmiausia atsisakymas visų kitų gėlių. Tačiau tiktai iškėlus tokią sąlygą jinai graži.
Ir jei tu leisi veistis tarakonams, - man tarė tėvas, - tuomet rasis tarakonų teisės, kurios akivaizdžios. Ir atsiras giesmininkų, kurie tau juos pašlovins. Ir jie tau dainuos, kokia didelė tarakonų, kuriems gresia išnykimas, patetika.
Būnant teisingam, - man tarė tėvas, - tenka pasirinkti. Teisingam arkangelui ar teisingam žmogui? Teisingam žaizdai ar sveikam kūnui? Kodėl turėčiau klausyti to, kuris atėjęs šneka man savo dvoko vardu?
Bet aš jį gydysiu dėl Dievo, nes jis taip pat yra Dievo buveinė. Bet gydysiu nepaklusdamas jo troškimui, kuris tėra opos išreikštas troškimas.
Kai būsiu jį apvalęs ir nuprausęs, ir išmokslinęs, jo troškimas pasidarys kitoks, ir jis išsižadės savęs buvusio. Ir kodėl aš būčiau turėjęs tarnauti sąjungininku tam, kurio jis pats išsižadės? Kodėl, pasiduodamas vulgaraus raupsuotojo troškimui, aš jam būčiau sutrukdęs užgimti ir pagražėti?
Kodėl turėčiau stoti ginti to, kas yra, pasipriešindamas tam, kas bus? Ginti to, kas vegetuoja, pasipriešindamas tam, kas išlieka kaip galimybė?
Kai kas nors tau išgelbės gyvybę, - man dar sakė tėvas, - niekados nedėkok. Neperdėk savo dėkingumo. Nes tasai, kurs tave išgelbėjo, jei laukia tavo dėkingumo, yra niekingas, nes ką jis mano padaręs? Pasitarnavęs tau? Tuomet, kai jis pasitarnavo Dievui tave išgelbėdamas, jei esi šio to vertas. O tu, jei per stipriai išreikši savo dėkingumą, tai dėl to, kad tau stinga iš karto ir kuklumo, ir orumo. Nes svarbiausias dalykas, kurį jis išgelbėjo, visai ne tavo nereikšminga asmeninė laimė, bet kūrinys, kurį kuriant tu bendradarbiauji, kuris remiasi ir į tave. Ir kadangi jis susijęs su tuo kūriniu, tu neprivalai jam dėkoti. Padėka jam – jo paties triūsas gelbstint tave. Čia slypi jo prisidėjimas prie kūrinio. Tau stinga ir orumo, jei pasiduodi vulgariausiems jo jausmams. Ir pataikauji netikusiems motyvams tapdamas jo vergu. Nes jei jis būtų kilnus, atsisakytų tavo dėkingumo.
Liepk jiems kartu pastatyti bokštą ir tu juos paversi broliais. Bet jei tu nori, kad jie imtų vieni kitų nekęsti, paberk jiems grūdų.
Bet nesuprantamumas žmogaus, kuris puola į neviltį, jei mylimoji jį palieka, yra tas, kad jei jis pats nustoja mylėjęs ar paliauna gerbęs valstybę, nė neįtaria, kaip nuskurdo. Paprasčiausiai jis taris sau: “ Ji nebuvo tokia graži kaip svajonėse arba ne tokia meili…” Ir štai jis išvyksta patenkintas, nešamas atsitiktinio vėjo. Bet pasaulis jam jau ne stebuklas. Ir aušra jau ne sugrįžimo aušra, ar pabudimo jos glėbyje aušra. Naktis jau ne didžioji šventovė skirta meilei.<…>Viskas išbluko. Viskas sukietėjo. Ir žmogus nežinantis negandos, neapverkia buvusios pilnatvės. Jis patenkintas savo laisve, kuri yra laisvė nebūti.
Bet moters grožį, kur jį patalpinsi, jei nėra vyro, kuris juo susižavėtų? O deimanto žavesį, jei niekas negeidauja jo turėti? O valstybę, jei nelieka jai tarnaujančių?
Kuo daugiau tu duodi, tuo didesnis tampi. Bet reikia, kad kažkas imtų! O prarasti visiškai nereiškia duoti.
Bet aš gerai žinau, kad klaida – visai ne tiesos priešingybė, o kitoks išdėstymas, kitokia šventovė, pastatyta iš tų pačių akmenų, nei tikresnė, nei klaidingesnė, bet kitokia…
…bergždžias ir neįvykdomas dalykas yra rūpintis ateitimi. Bet vienintelis priimtinas veiksmas – išreikšti esantį pasaulį. O išreikšti – tai statyti iš esamos sumaišties vientisą veidą, kuris jai viešpatautų , tai sukurti tylą iš akmenų. Bet kokia kita užgaida tėra žodžių vėjas…
... logika nužudo gyvenimą…pati savaime ji nieko savyje neturi…
Veidas, išgautas iš akmens, susideda iš visų veidų, kurių buvo atsisakyta. Visi gali būti gražūs. Bet ne visi iškart.
Tačiau, kad noras virstų veiksmu, kad medžio jėga virstų šaka, kad moteris taptų motina, reikia rinktis. Iš pasirinkimo neteisingumo užgimsta gyvenimas. Nes aną moterį, kuri buvo graži, taip mylėjo tūkstantis. Ir, kad būtų, ji juos įvarė neviltin. Yra visados neteisinga, kas yra.
Supratau, kad bet kokia kūryba pirmiausia yra žiauri.
Ir žmogui, savaime suprantama, reikalingos sienos, kad ten užsisklęstų ir taptų panašus į sėklą. Bet jam taip pat reikalingas Paukščių Takas ir jūros platybės, nors nei žvaigždynai, nei vandenynas šią akimirką jam niekuo nepasitarnauja.
Ir kas tai per reikalas, kuris visai neskatina kankintis?
Jis užsimanė įsigyti. Įsigijo. Ar dabar jau patyrė laimę? Bet laimė buvo žygis siekiant įsigyti. Pažvelkite į augalą, kraunantį žiedą. Laimingas, sukrovęs savo žiedą? Ne, bet užbaigtas. Ir nebeturintis daugiau ko norėti, nebent mirties. Nes aš pažįstu troškimą. Darbo troškulį. Pasisekimo skonį. Paskui poilsį. Bet niekas negyvena tuo poilsiu, kuris visai ne penas. Visai nedera painioti maisto ir tikslo. Tasai atbėgo greičiau. Ir jis laimėjo. Bet jis nesugebėtų gyventi laimėtomis lenktynėmis, kaip ir kitas, mylėjęs jūra, savo vienintele nugalėta audra. Audra, kurią jis nugali, - braso judesiai jam plaukiant. Ir jis šaukiasi kito judesio. Ir malonumas sukrauti žiedą, nugalėti audrą, pastatyti šventovę, skiriasi nuo malonumo turėti sukrautą žiedą, nugalėtą audrą, stovinčią šventovę.
Žmogus yra yra tai, kas yra, visai ne tai, ką galima išsakyti…Taigi tai, ką vieną dieną suvokiau, neegzistavo dėl to mažiau išvakarėse, ir aš apsigaunu, jei imu įsivaizduoti, kad tai, ko negaliu išsakyti apie žmogų, visai neverta atidaus žvilgsnio.
Visai nesistenk, kad žmonės suprastų tavo poelgius. Niekas niekad nesupras jų ir jokios neteisybės tame nėra. Nes teisingumas vejasi chimerą, kurioje slypi jos pačios priešingybė.
Niekados nebijok šantažo. Nes jeigu tu viską užstatai dėl smulkmeniško reikalo, netrukus būtum užstatęs dėl kito smulkmeniško reikalo, ir pirmas tau būtų suteiktas be naudos.
Nes dvasios erdvė ten, kur ji gali išskleisti sparnus, - tyloje.
…kiek pastangų deda žmogus, kad išsaugotų gyvenimo pusiausvyrą, nepaisydamas, kad gyvenimas išnyksta, kai pusaiusvyra pasiekiama…
…bet kokia žmogaus pažanga yra rasti viena po kito, kad jo klausimai visai neturi prasmės…
Bet aš pažįstu meilę ir jos esmė – kad daugiau neužduodamas joks klausimas.
Aš tau parodysiu, kaip didingas kraštovaizdis staiga išnirs iš rūko, o ne pamažėle, nes tokia yra skulptoriaus tiesa. Kur tu matei pasirodant nosį, paskui smakrą, ausį? Kūryba – visados vaizdas, pateikiamas iš karto, o ne žingsnis po žingsnio. Tai triūsas daugumos, kuri vibžda prie kūrybinio paveikslo ir komentuoja, ir veikia ir stato aplinkui.
Priešas tave riboja, taigi suteikia tau formą ir tave ugdo. Ir tu jiems sakai: “Laisvė ir prievarta yra du tos pačios būtinybės, kurios esmė – būti šituo, o ne kitu, aspektai.”
Tu myli todėl, kad myli. Visai nėra priežasties, kodėl myli.
Vienintelis žygis yra svarbus. Nes tik jis tveria, o ne tikslas, kuris tėra keliautojo iliuzija, kai šis eina nuo keteros keteros linksakytum pasiektas tikslas turėtų prasmę. Lygiai taip visai nėra pažangos, jei nepriimama, tai kas yra, ir iš ko tu nuolat išeini <…> Tu ieškai gyvenimo prasmės, bet juk prasmė pirmiausia – tapti pačiu savimi, o ne pasiekti apgailėtiną ramybę, kurią teikia ginčų užmiršimas. Jei kas nors tau priešinasi ir drasko tave, leisk augti, nes taip yra todėl kad tu leidi šaknis ir keitiesi. Palaimintas tavo skausmas, verčiantis tave patį save pagimdyti, nes jokia tiesa akivaizdžiai neįrodoma ir nepasiekiama. Ir tiesos, kurias tau siūlo kiti, tėra patogus sutvarkymas, migdomieji, kad miegotum. <…>.…nes žinok, kad bet koks neišsprendžiamas prieštaravimas, bet koks nepataisomas ginčas verčia augti, kad jį sugertum. <…> Ir tu pats, jei nori augti, eikvok jėgas priešindamasis savo ginčams, nes pirmiausia jie tave veda Dievop. Tai vienintelis kelias, esantis pasaulyje. Kančia tave augina, kai tu ją priimi.
Bet pasitaiko silpnų medžių, kurių smėlio nešantys vėjai neužgrūdina. Pasitaiko silpnų žmonių, kurie net neįstengia savęs pergalėti. Iš menkos laimės jie susikuria laimę, prieš tai nužudę didelę dalį savęs…Ir visai nesvarbu, kuo jie tapo ar gyvena. Jie vadina laime puvimą apkėtus savo skurdžias atsargas. Jie atsisako išorinių ir juose pačiuose slypinčių priešų. Dievo balsą, kuris yra neišreiškiami poreikiai, ieškojimas, troškulys, jie atsisako išgirsti.
Tačiau meilės mokslus tu eini vien per meilės atostogas.
Ir kai tu duodi, visai nesirūpink sužinoti kam, nes atėjusieji tau pasakys: “Toksai visai nevertas tos dovanos!” Tarsi būtų kalbama apie prekę, kuria pasinaudotum. Netgi tasai, kuris tau niekuo nepasitarnaus dovanomis, kurių galėtum iš jo tikėtis, tau gali pasitarnauti dovanomis, kurias jam įteiksi, nes per jį pasitarnausi Dievui.
Ir jei tu veiki siekdamas tikslo, kuris apsimoka, ir jei iš pradžių tarytum sudarydamas sandėrį pareikalauji, kad jis užsimokėtų, tu esi prekijas, o ne žmogus.
Vienintelė kryptis turi prasmę. Svarbu eiti link, o ne pasiekti skirties vietą, nes niekas, išskyrus mirtį, niekados niekur neatvyksta.
Tikroji meilė prasideda ten, kur tu nieko nesitiki gauti mainais. Ir jei pasirodo tokios svarbios maldos pratybos, kad išmokytų žmogų meilės žmonėms, tai pirmiausia todėl, kad malda nesulaukia atsako.
Draugystę aš atpažįstu iš to, kad ji negali būti apvilta, o tikrą meilę iš to, kad jai negali būti padaryta žalos.
Aukštyn...
