Skola

Turtuolis turėjo daug skolininkų. Kai paseno, kvietė kelis iš jų ir tarė:
- Jei šiandien negalite man grąžinti, ką esate pasiskolinę, iškilmingai prisiekite tą padaryti būsimame gyvenime, ir aš sudeginsiu jūsų pasirašytus skolų raštus.
Pirmasis buvo skolingas nedidelę sumą. Prisiekė, kad būsimame gyvenime taps skolintojo arkliu ir jį nešios ant nugaros ten, kur šis panorės.
Turtuolis sutiko ir sudegino jo skolos raštus.
Antrasis buvo skolingas didesnę sumą. Prižadėjo:
- Esu pasiryžęs būsimame gyvenime tapti tavo jaučiu. Tempsiu arklą, ardamas tavo laukus, tempsiu šieno vežimus ir išmokėsiu skolą.
Turtuolis sutiko ir sudegino antrojo skolininko skolos raštus.
Galiausiai atėjo žmogus, kuris buvo skolingas pačią didžiausią sumą.
- Kad išmokėčiau savo skolą, - tarė, - būsimame gyvenime tapsiu tavo tėvu.
Turtuolis įniršo, pačiupo lazdą ir jau norėjo užvožti nepagarbiam skolininkui. Tačiau šis jį sustabdė. Tarė:
- Prieš pakeldamas ranką, leisk paaiškinti. Mano skola milžiniška, todėl negalėčiau jos grąžinti tapdamas vien tavo arkliu ar jaučiu. Esu pasiryžęs tapti tavo tėvu. Dirbsiu dieną naktį dėl tavęs, saugosiu t kai būsi mažas, globosiu tol, kol užaugsi. Aukosiu viską, net gyvybę, kad tau nieko nestigtų, o savo mirties valandą paliksiu tau visą savo turtą. Ar tai ne daug daugiau, nei tapti arkliu ar jaučiu? Ar tai nėra tinkamiausias atlygis?
Duktė, staigiai pasisukusi į motiną, metė: "Jei aš taip trukdau, tai kodėl mane gimdei?"
Motinai buvo skaudu išgirsti tokius žodžius, tačiau duktė buvo teisi.
Nuspręsti turėti vaiką - tai sudaryti su juo pačią didžiausią skolos sutartį, kokią tik žmogaus protas gali įsivaizduoti. Ar gali būti kas nors daugiau, kaip pasakyti asmeniui, kurio dar nėra: "Nuo dabar tu egzistuoji, nes aš taip noriu“?

Bruno Ferrero

Gyvenimas yra labai paprastas.

Mūsų pasąmonė priima viską, kuo tikime. Gyvenimas yra labai paprastas. Ką duodame, tą ir gauname. Tikiu, kad už kiekvieną savo gyvenimo patirtį – ir geriausią, ir blogiausią – esame atsakingi patys. Kiekviena mūsų mintis kuria mūsų ateitį. Kiekvienas iš mūsų formuoja savo gyvenimą mintimis ir žodžiais. Jei jūsų požiūris į kokią nors galimybę yra ribotas, tai šita riba jums tampa realybe. Visatos jėgos niekada mūsų nekritikuoja ir neteisia. Ji priima mus tokius, kaip patys save įvertiname.

L.Hay

Mylimas

Svarbiausia žinoti, ne už ką esi mylimas, o kaip mylimas. Laimingas tas, kuris gali būti mylimas bet kokiais sumetimais.

Ž.Sand

Laimė - tai drugelis

Laimė - tai drugelis:

gaudydamas niekaip jo nesugausi, bet jeigu ramiai sėdėsi,

Jis galbūt nutūps tau ant peties.

Nathaniel Hawthorne (1804 - 1864)

Mokėti kalbėti - didelė dovana

Du ledo luitai

Kartą gyveno du ledokšniai. Susidarė jie gilią žiemą giraitėje, kalno atšlaitės oloje, tarp įvairiausių kelmų, šakų ir uolų.
Tačiau vienas kitam jie buvo pabrėžtinai abejingi ir jų bendravimas dvelkė šalčiu. Keletas „laba diena“ ir keletas „labas vakaras“. Ir daugiau nieko. Jiedviem taip ir nepavyko nors kiek „pralaužti tarpusavio ledų“.
Kiekvienas sau mąstė: „Galėtų jis prie manęs prieiti.“ Bet ledo luitai patys sau vieni negalėjo nei prieiti, nei nueiti.
Niekas taip ir nepasikeitė, ir ledo luitai dar labiau užsisklendė savyje.
Toje pačioje oloje gyveno barsukas. Vieną dieną jis neiškentė:
– Kaip gaila, kad turite čia tūnoti. Tokia nuostabi saulėta dienelė!
Ledo luitai skausmingai sutraškėjo. Nuo pat vaikystės žinojo, kokia pavojinga jiems saulė. Tačiau visų nuostabai vienas iš luitų paklausė:
– Kokia ji – saulė?
– Nuostabi… Tai… gyvenimas, – atsakė sumišęs barsukas.
– Ar negalėtum praardyti skylės urvo viršuje… Norėčiau pamatyti saulę… – atsiliepė ir antrasis luitas.
Barsukui nereikėjo to kartoti. Tučtuojau tarp šaknų jis praardė plyšį, ir šilta švelni saulės šviesa auksine banga užliejo urvą.
Po kelių mėnesių, vidurdienį, saulei įšildžius orą, vienas ledo luitas pastebėjo, kad pradeda po truputį lydytis ir tirpti virsdamas skaidriu balokšniu. Dabar jis jautėsi kitaip ir jau nebebuvo tas pats ledo luitas kaip anksčiau. Lygiai tokį pat nuostabų atradimą išgyveno ir antrasis. Diena po dienos iš ledo luitų tekėjo vandens srovelės, plūsdamos prie olos angos, kur pamažu telkėsi krištolinis ežerėlis, atspindintis dangaus žydrynę.
Ledo luitai dar tebejuto savo šaltumą, lygiai kaip ir savo trapumą, vienišumą, nerimą bei nepasitikėjimą. Tačiau jie suprato, kad yra panašūs ir vienas kitam reikalingi.
Prie ežerėlio numalšinti troškulio atskrido du dagiliukai, vieversys, dūzgė vabzdžiai, maudėsi pūstauodegė voverė, ir du ledo luitai, regėdami kitų laimę, suprato turį širdį.
Kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasisveikinimo. Glamonės. Šypsenos. Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingi. Tai kodėl mes to nedarome?

Bruno Ferrero

Neklausk vėjo

Neklausk vėjo, kodėl tave atnešė čia, kur esi. Net jei patekai tarp cemento nuolaužų, išleisk šaknis ir gyvenk. Kažkam tu esi žinia.

Bruno Ferrero